Unanime Skycity, Waves Loading

Commissioned by and written for the Estonian National male choir for their 75-years celebration

Duration: 12'30''

Dabar aš esu niekur, bet norėčiau
Gyventi šiaurėje, kur dienos
Ir naktys, kur garsai ir spalvos,
Sniegas ir lietus yra viena ir visa;
Kur gamta yra ne mūsų,
Bet mes gamtos; kur viskas, net mirtis,
Tik vienas, nenutrūkstamas gimimas.


Alfonsas Nyka-Niliūnas (1919-2015)

Now I'm nowhere, but wish
I could live in the North, where days
And nights, where sounds and colours
Snow and rain is one and all;
Where nature is not ours,
But we are of the nature; where everything, even the death
Is just one, continuous birth.

Performances

16 November 2019, Estonia Concert Hall, Tallinn (EE) | 21 November 2019, Tartu University Hall (EE) | 30 November 2019, Pärnu Concert Hall (EE) 

Awards

The piece was awarded the prize of the best vocal/choral piece of the 2019 at the competition held by the Lithuanian Composers Union

Recording

https://soundcloud.com/juste-janulyte/now-im-nowhere-for-male-choir-2019?fbclid=IwAR3bdaugVDjFdONPfgOe9Ewc-eL4ZBYM9hDSApIoMo9QadZH148OP4N1yXs

GRAND, BOUNDLESS, NEVERENDING MUSIC

Composer Justė Janulytė, who lives in Italy, won the prize in the category of vocal and choral music with her "Now I’m Nowhere", the piece which was first performed by the Estonian National Male Choir, directed by Mikk Üleoja, 16 November 2019 in Tallinn.

Here is what Asta Pakarklytė, musicologist and head of the Lithuanian Music Information Centre, wrote about it:

“Now I am nowhere, but I would like to find myself in the north,” wrote Lithuanian poet Alfonsas Nyka-Niliūnas whose verses inspired Justė Janulytė. The north is perfectly appropriate, but her music could get you to a variety of other places too, including desert, ocean, Chernobyl, star, cosmic nebula, and gigantic rumble of empty spaces. It could be any place, where her music usually transports you. It is where one experiences only consistency, space, weight, power and intensity rather than specific parts and details. It is where one encounters the matters and dimensions that frighten and can be dangerous; they overwhelm you because you are barely capable of grasping and matching them.

Such things bring awe and wonder, yet they simultaneously dampen down and make you weary, because they require still observation or else you will inevitably miss something. This makes you nervous, because you cannot switch the other mode or turn away or else you will miss out completely without ever experiencing this in full.

In other words, Justė Janulytė’s music is grand, almost in classical Kantian description. It is not even beautiful, because, in the philosopher’s point of view, beauty is related to certain forms and distinct qualities, while grand is something limitless, never ending and related to serious acts of imagination. Beauty, according to Kant, enforces the feeling of vitality, while grandness stifles vitality in order to make it burst out later, when everything comes to an end. Thinking along these lines, Kant concludes that the things as such, especially those created by a man, are not grand, yet they help to convey the grandness, because it is our imagination that creates the sensation of grandness. And this is precisely what Justė Janulytė’s music does. It activates human imagination and, ostensibly, this is the reason it enjoys such a great success internationally.“

© Music Information Centre Lithuania

 

DIDINGA, BERIBĖ, BEGALINĖ MUZIKA

Italijoje gyvenančios kompozitorės Justės Janulytės kūrinys „Now I‘m Nowhere“ apdovanojimą pelnė vokalinių ir chorinių kūrinių kategorijoje. Kūrinio premjerą 2019 m. lapkričio 16 d. Taline atliko Estijos nacionalinis vyrų choras (dirigentas Mikk Üleoja). Kompozitorei anotaciją parašė Lietuvos muzikos informacijos centro direktorė, muzikologė Asta Pakarklytė:

„Dabar aš esu niekur“, bet norėčiau atsidurti Šiaurėje – pratęsia Nyka-Niliūnas, kurio eilės inspiravo Justės Janulytės kūrinį. Šiaurė – labai tinka, bet klausant jos muzikos galima atsidurti dar ir dykumoje, vandenyne, Černobylyje, žvaigždėje, kosminiame ūke, gigantiškų tuščių ertmių gausme. Ten, kur paprastai perkelia jos muzika, ten, kur patiriama tik konsistencija, erdvė, masė, jėga, intensyvumas, o ne konkrečios detalės ir sudedamosios dalys. Ten, kur susiduriama su tokiomis materijomis ir dydžiais, kurie baugina, gali būti grėsmingi, pranoksta tave, yra sunkiai aprėpiami ir prilygstami.

Tokie dalykai stulbina ir žavi, bet kartu ir prigesina, tiesiog lenkia kojas, reikalauja sėdėti ir stebėti, nes kitaip visko nepamatysi, o todėl dar ir nervina, nes po minutės perjungti ar nusisukti negali, kadangi liksi visai nieko nesupratęs ir normaliai to nepatyręs.

Kitaip tariant, Justės Janulytės muzika yra didinga, praktiškai pagal klasikinį Kanto apibrėžimą. Net ne graži, nes grožis filosofui susijęs su apibrėžtomis formomis ir aiškiomis kokybėmis, o didinga – beribė, begalinė, susijusi su rimta vaizduotės veikla. Grožis, anot Kanto, sustiprina gyvybingo pojūtį, o didingumas gyvybingumą slopina, kad paskui padidintų jo antplūdį viskam pasibaigus. Taip toliau samprotaudamas Kantas prieina išvados, kad patys dalykai, ypač žmogaus sukurti, nėra didingi, jie tik padeda tą didingumą išreikšti, nes didingumo jausmą sukuria mūsų vaizduotė. Tad Justės Janulytės muzika tą ir daro – ji suaktyvina vaizduotę ir matyt todėl turi tokį tarptautinį pasisekimą.“

© Music Information Centre Lithuania